rašyk.lt: Dienoraštis / Mazyte

Balandžio 12 d. mano tėvelio gimtadienis, gaila negalėsiu jo pasveikinti, negalėsiu pasakyti švelnių žodžių, negalėsiu apkabinti… O aš viso to taip noriu, bet turėsiu pasitenkinti žvakute uždegta ant vėsios žemės, kur guli mano tėvelis. Kai prisimenu tą paskutinę akimirką, kaip norėjau tiesiog pasakyti “myliu”, bet nesugebėjau… Stovėjau lyg prarijusi liežuvį ir jaučiau kai akyse kaupiasi ašaros… Sugebėjau tik pravirkti, o tėvelis pagrūmojo, kad neverkčiau… Kaip aš gailiuosi, jog tada nepasakiau nieko, turėjau progą ir nepasinaudojau ja, o dabar per vėlu… Kad būčiau žinojusi, kad tėvelis gali mirti, bet vaikui niekas nieko nesako. Visi žinojo, kad jis mirs, bet tik ne aš! Džiaugiuosi tik, kad paskutiniais metais gyvenau su tėveliu. Man nerūpėjo, kad mano tėvams išsiskyrus turėjau gyventi su mama. Aš gyvenau su tėveliu! Buvo sunku, nes kiekvieną kartą tėčiui atsigulus į ligoninė eidavau pas mama. Taip porą metų ir prasitasiau su savo daiktais tarp dviejų namų: savaitė čia, savaitė ten… Nuo to laiko negaliu pakęsti ligoninių, joms jaučiu antipatiją. Sunku, bet ištversiu, juk buna ir blogiau. Dabar turiu tik mamą! Aš ją labai myliu, nors kartais ir labai įskaudinu. Ji vientelė, kuri man liko. Vis dėlto tikiu, kad tėveliui dabar geriau, negu čia besikankinant. Gaila tik, kad mano vaikai nepažinos savo senelio…

Bet vis dėlto a. esu laiminga!

2004-04-08 16:42

Norint komentuoti, reikia prisijungti

Meniu

Naujausi

Papildyti

Apie autorių

Autoriaus dienoraštis

RSS