Iš serijos "aiškinamės pasaulį"

DOMAS: Šiandien knygyne atsiverčiau knygą, dėl kurios taip iš proto eina daugelis jaunų merginų. Paskaičiau pirmas porą pastraipų. Likau sužavėtas - kaip įtaigiai paišo pasaulį juoda spalva. Kaip įtaigiai nužmogina žmones. Prigrūda paaugliams į galvas visokių įdėju iš operos "pasaulis yra šūdas, visuomenė, šiuolaikinio žmogaus moralė - nuotekų duobė". Kodėl, o kodėl žmonės tingi galvoti už save?..

FRYLA:
Taip ir buna-
Sukiša į galvas visokį sumautą brūdą apie tai, koks baisus ir negeras tas pasaulis yra. O paskui nelaimigi vaikučiai ima ir klykčioja - "taip taip, butent taip ir yra! Visi mus skriaudžia, visi mūsų nekenčia, šitas pasaulis tėra suknistas mėšlo gabalas! Taip, šitoj knygoj visa tiesa, taip!". O ką aš galiu apie tai pasakyti? Tokios knygos, tokios dieviškos knygos išmoko tik savęs gailėtis. Jos skaldo visuomenę i gerus ir blogus, gimdo neapykantą ir džiaugsmingą pasitenkinimą, neva juos kažkas suprato. Nė velnio. Tokia sumauta religija tėra vergovė. Vergovė malonumams, vergovė sau. Vergovė savo kančiai ir savęs gailėjimuisi. Ir ta vergove yra mėgaujamasi. <...> Aš neturiu nieko prieš tokias knygas. Man jos kelia nuostabą. Man jos kelia juoką. nes jos kala pinigus is žmonių naivumo ir savęs gailėjimosi. Taip taip, kokie jie nuskriausti. Žinai, kas klaikiausia? Kad jiems patinka tokiems buti. Ta jų aukos pozicija leidžia jiems griauti, kvaileliai... Ir tada jie save pateisina. Ir būna laimingi. Tebūnie - kada nors supras.