Už mano miesto ribų
         

Būdamas visai jaunas,
Dairiausi per melsvai
Apledėjusį stiklą
Į dangaus properšas -

Pasidariau lyg aklas,
Ištirpęs minioje,
Ir mane beveik - vos ne vos
Palietė mirties ženklai.
       
Dabar vėl mirštu iš juoko, -
Per svaigius rūko akivarus
Į mane  braunasi
Vėl ta pati baltoji tyla,

Tačiau tariamai  esu
Vis dar laimingas, nes juk
Negali jokios Žvaigždės
Sudeginti mano
Septynių mano melancholijų,

Nes yra kažkas daugiau,
Už mano miesto ribų -
Trys šešėlių karaliai
Gesinantys saulėlydžio ugnyse
Liepsnojantį mano vardą.