Nuostabus rytas nors saules nera ir vis dar sniegas uzklojes zeme.Taciau mano laime tokia begaline,kad neturiu kur jos deti.Noriu eiti ir visiems rekti,kad as pagaliau laiminga,kad mano sirdute vis suvirpa vos pagalvojus apie ta laime,kuri laukia manes...Dabar pagaliau as jauciu,kad tikrai esu gyva,kad kvepuoju,kad jauciu kazka.Ech ne kazka,o laime,pilnatve.
Gaila,kad turiu tos laimes priezasti nutyleti:juk niekas vis tiek nesupras kaip as taip galiu.Geriau negriausiu savo laimes anksciau laiko ir pabusiu nebylia zuvim.
P.S Gaila dar vieno dalyko:mokslo metu pabaigoj,o gal dar anksciau as verksiu,nes mano laime isskris i ten,kur gali niekada negrizt....