Papasakosiu jums vieną seną istoriją, kurią man 1942 metais, prieš man
išeinant į pensiją, papasakojo mano tėvas. Senai senai vienoje šūdinoje
valstybėje augo miškas. O miškas tai atgrasus buvo - šūdinas šūdinas, visas
aptekęs mėšlu ir srutomis, per kamienus sunkėsi šūdai, ant pušų vietoje
spyglių augo šūdų kekės, ir tąsiai lašnojo žemėn, samanų tame miške nebuvo
visai, ten voliojosi vien tik šūdai, tiesiog liulėjo, ir "ant aviečių krūmų
uogos nebeaugo, vien tik šūdai ten tarpėdami tarpo" (Šūdinasis V. Kudirka,
An Aniversary Edition of Šūdaistic Neo-Modernists, šūdina Alma-Ata, 1587, p.
48178). Ir per tą mišką, kuris buvo šūdinas šūdinas, bėgo gyvis. Sunku
pasakyti, koks ten gyvis gi bėgo, bet jis buvo su didelėmis šūdinomis
ausimis, iš kurių upelių upeliais tekėjo gryni šūdai, plerpsėdami jie
veržėsi pro to gyvio šūdinas ausis (šūdinų istorikų šūdinoje konferencijoje
1954 metais buvo iškelta šūdina teorija, jog ten bėgo Šūdinasis zuikis
(zuikius šūdaris), nors tai ir negalutiniai duomenys, mokslas vis dar laukia
tikslesnių šūdinų etnografų duomenų) ir šūdinai smirdėdami kapsėjo ant
šūdino miško šūdinų sąmanų. Iš gyvio kūno porų sunkėsi šūdinos srutos, jis
praktiškai šūdinai troško savo pačio šūduose. Ir ką jūs pasakysite?! Per tą
šūdo karaliją išdidžiai jojo karalaitis. O jau šūdinas šūdinas , visas
susmirdes ir suragėjęs tuose šūduose, šūdai buvo jo užpakalyje, burnoje jis
gromuliavo didelį didelį šūdą, ir akys jo buvo šūdo spalvos, ir visas
sidabro spavos apsiaustas buvo aplipes šūdais ir vėmalais, besiveržiančiais
pro jo šūdiną barzdą ir šūdinus dantis. Jojo jis ant šūdinos kumelaitės,
kuri kas kelias šūdinas sekundes drioksteldavo po didžiausią šūdą, tokį, kad
net visko matęs šūdinasis gyvis bebėgdamas šalia, netyčia pamatęs šūdinos
kumelės šūdiną šūdą, mirė vietoje nuo šūdino savo šūdinos sirdies smūgio.
Taipgi eidami per tą superšūdinai šūdiną mišką, superšūdinasis karalaitis ir
jo archišūdina kumelė išjojo į laukymę. O ta laukymė kadaise buvo šūdų
irštva, ten kiekvienas šūdinai kvadratinis milimetras buvo supresuotai
sutrintai susmulkintai sušūdintai prišūdintas pačių šūdžiausių pasaulyje
šūdų, kokių tik galima sugalvoti šūdiniausioje šūdino pasaulio valstybėjė.
Smarvė buvo nepakeliama, taigi šūdinasis karalaitis brido per šūdų pievas
kas minutę apsivemdamas ir apsišikdamas rinktiniais šūdais, o jo šūdina
kumelė jau nebepavilko savo šūdinojo karalaičio, nes ant jos buvo sušikta
kokios 7 šūdinos tonos šūdų. Pro šalį skrido didžiuliai žvirbliai,
didžiuliai todėl, kad visi jie buvo nukibę šūdų gurvuoliais, o virš jų
skrido patys didžiausi ereliai ir nenusakomai šiko ant šūdinų žvirblių, su
kievienu šūdino erelio šūdu mirdavo po keturiolika šūdinų žvirblių, o
krisdami jie užmušdavo didžiules šūdinas kregždutes, kurios jau nebeišgalėjo
paskristi, nes buvo prisivalgiusios didžiulių šūdinų mašaliukų, kurie ir
pilvuose pas šūdinas kregždutes sugebėjo fantastiškai šikti, leisdami savo
decimetrinius šūdus penkių šūdinų milisekundžių intervalu. Kai vienas miręs
šūdinas žvirblis įkrito šūdinajam karalaičiui į užpakalį, jis to net
nepastebėjo, nes tuo metu jam pasipylė šūdai per burną, apsemdami visą
šūdiną pievą ir paskandindami visas šūdinas kregždutes. Ir taip šūdinasis
karalaitis su savo šūdina kumelaite ir šūdinu mirusiu žvirbliu užpakalyje
prijojo krištolo kalną iš šūdino Bohemijos stiklo. O jau kalnas buvo
šūdiškumo viršūnė, kažkada tai buvo krištolinis žirnis, kurį apšiko kažkas,
ir po to šiko šūdinus amžių amžius, kol sušiko štai tokį kalną. Kibo
šūdinasis karalaitis į tą šūdiną šūdino krištolo kalną, užsivertęs savo
šūdinąją kumelę, kuri jau svėrė apie 10 šūdinų tonų, kibo rankomis,
dantimis, kojomis, kibo savo stingstančiais šūdais, lipo jis į tą kalną
penkioliką šūdinų metų, kol nusprendė jį apšikti, kad nereikėtu lipti, o
šūdina žemė pati pasiektu šūdinojo kalno šūdiną viršūnę. Pašiko jis penkias
minutes, dar pakratė savo šūdiną kumelę, kuri jau sverė apie keturias
teratonas, dar miręs šūdinas žvirblis prisidėjo keliomis dvokiančiomis
srovelėmis šūdo, ir nebereikėjo lipti į kalną. Ir užlipus į kalną jų laukė
nuostabus vaizdas - aukštus kuorus iškėlus antai šūdo pilis ten stūksojo.
Jos šūdini bokšteliai buvo padaryti iš šūdinųjų medžių, o pro
šūdinąsias-šaunamasias angas buvo iškišti šūdini brandspoitai, kurie
čiurkšlėmis varė sodriausius pasaulyje šūdus į vidų ir į išorę. Visa pilies
sargyba jau buvo apsišikusiai numirusi nuo šūdinų organizmų išsekimo pildant
šūdinuosius brandspoitus šūdais. Aplink pilį voliojosi jų šūdini lavonai,
pilni šūdinų kirmėlių, kurios šiko jiems į vidų, dėl to jie pūtėsi ir
pūtėsi. Atsistojo karalaitis prie šūdinosios pilies šūdinųjų vartų, numetė
savo šūdinąją kumelę, kuri tuo metu svėrė jau 18 teratonų šūdo, nuo peties,
susirado savo šūdinose kelnėse savo šūdais aplipusį šūdo kardą, sumojavo ir
stuktelėjo i šūdinas šūdinos pilies duris. šūdinosios durys atsilapojo, ir
šūdinasis karalaitis išvydo Pačią Šūdiškiausią Šūdų Pasaulyję Šūdo
Karalaitę. Ji visa buvo vientisas šūdas, jos plaukai buvo pilni šūdo, iš po
akių vokų kriokė srautas šūdo, jai prasižiojus, karalaitis dingo po
didžiausia pasaulyje šūdo kalva, kuri pranoko net krištolo kalną. Tarp jos
mergiškų krūtų styrojo ilgas ilgas gabalas šūdo, net ne gabalas, o tiesiog
šūdų šūdas, ir lingavo į visas puses. Ir sako Šūdų karalaitė Šūdų
karalaičiui: "Ko čia stovi ir šiki?" o Karalaitis sako princesei: "Labas,
klausyk, gal čia kur pašikti galima?"