Ir jie nueina, Pekišas ir Pentas, Pentas ir Pekišas, grįžta išilgai vamzdžio, vienas kairėje, kitas – dešinėje, lėtai, tyrinėdami kiekvieną vamzdžio pėdą, dvilinki, ieškodami to išnykusio balso, ir jei kas pamatytų juos iš toli, pamanytų, ką, po velnių, tuodu ten veikia, vidury laukų, įsmeigę akis į žemę, žingsnis po žingsnio, tarsi vabzdžiai, bet juk jie žmonės, kažin, ką tokio svarbaus pametė, kad taip šliaužia viduriu lauko, kažin, ar kada besuras, būtų gerai, jei surastų, kad bent kartą, bent retkarčiais šitame prakeiktame pasaulyje kam nors ko nors ieškančiam būtų lemta tai rasti, tiesiog rasti, ir jis tartų – radau, tartų šypsodamasis – pamečiau ir radau – ir laimė palyginus tebūtų menkas niekas.
A. Baricco [iš “Aistrų pilys”]