"- Mamate, - tariau, - o mano širdis yra labai laiminga. Taip visur gražu, taip puikiai žydi tos rožės!
    Mamatė jau ne į rožes žiūrėjo, bet kažkur tolybėn, pro tamsias pušis, augančias sodo gale, tarsi ieškodama tų gražybių, kurių nėra regėjusios žmonių akys. Išgirdus mano žodžius, ji lyg prisiversdama atitraukė žvilgsnį nuo tų tolybių ir pažiūrėjo į mane, liūdnai šyptelėjo ir tarė:
    - Trumpai težydi rožės, Irute!"

Šatrijos Ragana, "Sename dvare"