“Naktį apie antrą ar trečią valandą, palikusį anglą, ji eina per sodą link pionieriaus žibinto, pakabinto ant šventojo Kristoforo rankos. Tarp jos ir lempos – akla tamsa, bet ji žino kiekvieną krūmą, menkiausią krūmokšnį savo kelyje. Eina pro laužą, rusenantį rausva šviesa, beveik išblėsusį. Kartais ji sudeda rankas virš stiklinio gaubto ir užpučia šviesą, kartais palieka degančią, susilenkusi neria palapinėn ir priglunda prie jo kūno, prie taip geidžiamos rankos. Jos liežuvis – vatos tamponas, jos dantis – adata, jos burna – kaukė, varvinanti kodeiną, kuris maldo, slopina ir migdo jo nemirtingą, amžinai dirbantį protą. Ji sulanksto savo kašmyrinę suknelę, padeda ant teniso batelių. Žino, jog jam nėmaž nerūpi aplinkinis pasaulis, jam svarbu tik kelios pagrindinės taisyklės. Garu sudrėkinti trinitrotoluolą, paskui pašalinti... Ji žino, jog tos mintys sukasi jo galvoje, kai ji miega šalia skaisti kaip sesuo. “

Michael Ondaatje “ANGLAS LIGONIS “ 113 P.