Kaip gera žiūrėti pro langą, kai snaigės krinta pamažu...kai gali pasvajoti...Imi mąstyti apie gyvenimą, apie praleistas akimirkas..Ir staiga prisimeni skausmą kuris tave aplanko kaskart mąstant apie žmones..Atsisedi ant krėslo ir tyli..Tau reikia su kažkuo pasikalbėti, išsilieti.Tačiau kambaryje nieko nėra..Aplink tylu ramu, tik monotoniškas laikrodžio tiksėjimas skruodžia tylą...Lyg išgirdai kad kažkas nuskrido, tu vėl atsitoji ir imi žvalgytis pro langą..Pamastai kad paukstis, o tai  buvo angelas, banndantis tave isvazduoti nuo blogų Mincių...