Visi turim savų gudrybių , kaip kovoti su stresu ar emocijų (informacijos )pertekliumi...Vieni (ypač Vienos )pradeda lesti, kas pakliuvo po ranka,kiti- lysti, ilgai dūsauti ir neužmigti...Kai kurie rūko ,mezga,skaldo malkas...
Gėda prisipažinti,bet aš elgiuosi kitaip.Ne, aš nekalbėsiu apie pasivaikščiojimą po parką...tai ir taip suprantama.Aš turiu galvoj -miegą...taip, kai aš nežinau , kaip elgtis, -einu miegoti...Tiksliau,eidavau...Nes to -užmigti negalvojant, kada reiks prabusti, -nepatyriau jau dešimtmetį...Bet pamenu anais saldžiais laisvės laikais, po ekspedicijų Lietuvos kaimuose, po sesijos, po nesutarimų -aš užmigdavau...Kartą mama prie manęs budėjo parą,kol patikėjo, kad ne miriau,o tik problemą nuvertinau...Sapnai kažkaip stebuklingai perkratydavo įspūdžius mano galvelėje ir sudėdavo tvarkingai į stalčiukus...
Iki šiol moku užmigti staiga (deja, prigimtis ne princesės-galėčiau užmigti net ant žirnio),tik prabundu vis per anksti...
Ir jau žinau ,ko noriu Kalėdoms -vieno nerūpestingo miego...