Sveikas dienorašti,
Štai ir vėl aš terlioju tavo iškrakmolytus "baltinius" savo nereikšmingais pliurpalais, nepyk, jei gali. Gyvenimas nekyla kreive į viršų ar į apačią, jis rutuliojasi cikliškai, dabar jaučiu menulis vandenio ženkle ir dėl to man padidėjo noras mokytis, bet kartu ir sugedo dušas, o socialinis gyvenimas nei pagerėjo, nei pablogėjo - vis dar sugebu prajuokinti žmones. Vakar užtrenkiau buto raktą, ir ilgą laiką negalėjau į jį patekti, taigi teko išeit paslampinet, nes teta, gyvenanti apačioje būtų negailestingai mane užmaitinusi sausainiais. Nuėjau į bažnyčią (mama sako, kad jos bloga aura), ten nieko enbuvo tik pora davatkų ir šventųjų skulptūrėlių, bandžiau pasikalbėti su jom ir Dievu, bet nelabai išėjo užmegsti ryšio, kaip senasi laikais, bet nereiškia, kad man ten nepatiko, buvo kažkoks jausmas geras, kol kas dar neišsiaiškinau koks, gal maklaudas jaučia tą patį būdamas kapinėse ( jos traktuojamos kaip šventa žemė, kur jam negali nukirsti galvos). Na nevarginsiu tavęs daugiau išlepęs aristokrate, iki.