isivaizduok, kad tu sapnuoji, iaugusias savo kojas
I isvaiksciotas musu gatves...
Kruvinos zemes roju
Ir gimstancius vaikus.
Spalvotas mintis, kurias aukoji,
Vardan mirties, pries kuria atsistojai,
Vardan ligos, kuriai net neidomu
Kad tu gal noretum numirt kaip visi...
Bet nebijok,
As suprantu,
Kad jau dabar tau taip ziauriai skauda...
Kodel verki ant balto stalo
Ir drebanciom rankom bandai paliest mane...

Juk tu kitais metais nebesutiksi Kaledu
Ir nebedeliosi su manim pirmos meiles pedos...
Ir liks tik mano sirdyje neisblunkancios Tavo pedos,
Kurios per kiek vienas Kaledas primins,
Kaip skaudziai jomis isejom...

Bet dabar nebeverk
Ir nebesvajok,
Geriau pagalvok, ka mums dabar padainuot...
Nebeprasyk, dangaus isklausyt!
Ir bent pabandyk dar paskutini karta pakilt...


[Memoria]