Mielas dienorašti,
kaip supranti, neapčiuopiamų jėgų paskatinta pradėjau tau rašyti, bet žiūriu, kad iš to nieko gero neišeina, žinoma neaišku kas turėtu išeiti ir taip toliau, taigi nesigilinsiu ir guosiuos, toliau.
Gyvenimas po truputį darosi nuobodus, o tai nieko gero nežada, net maršruto pakeitimas į universitetą, nieko gero neduoda. Šokčiau su parašiutu, bet bijau, kad širdis sustos, o kitų extremalių dalykų nesugalvojau dar... Va gal MŪza Rubackytė daužydama klepa įpūs ugnį manyje, tai tiek skundų šį kartą brangus dienorašti.