Kazkodel mes nuolat kazka kaltinam,
o dazniausiai rudeni,net nepastebim nuostabaus grozio
nuostabiu spalvu,nepatebim siltos saules buciniu,negirdim lietaus muzikos i namu stogus,
i skardines kaimynu palanges.Nepastebim,o gal nenorim pastebeti,artimu zmoniu,kurie yra salia,bet mes ju tiesiog nematom.
Hmm..gal todel,kad kartais teina momentas kai tiesiog norisi pasinerti i pesimizma,nori nekesti,liudeti,norisi verkti,jaustis vienisam....giliai sirdyje mes ta pripazystam ir suprantam...o kartais toks liudesys ateina is niekur,tiesiog bum,lyg raudonas klevo lapas ant plauku nukrenta.
Turim jausti vienatve,kad suprastume kas yra tikras dziaugsmas,turim pasijusti blogai,,,juk negali buti visa laika viskas gerai.O ruduo,butent toks laikas,kai po vasaros silumos ir nuostabiu ispudziu ateina metas susikaupti,ir pradeti nauja etapa,jau nebetoki silta ir daug labiau itempta nei buvo vasara....oi vasara vasara...kokia visgi tu trumpa...o ruduo toks dregnas,toks saltas ir niurus...jau nubudus uz lango matom tamsa ir daug anksciau tenka ijunkti sviesa...nebepasedesi prie atviro lango vakare,nebesiklausysi ziogu koncertu...kaip tai buvo vasara....viskas taip staiga apsiverte....
bet man vistiek grazu:geltoni,raudoni,rudai zali klevo lapai spindintys saules sviesoje,rytine dregme bei rukas,lietus barbenantis i langa...toks tylus vienatves jausmas,taip atsisedi prie lango ir spoksai i niekur,rodos visa amzinybe taip prasedi....vienui vienas,kartu su tyla,klaidziojancia pilkais kambariais,jie nera pilki,tapetai ryskus,spalvoti,bet dabar jie atrodo pilki,kaip ir zmones skubantys ir taskantys i sonus balas,visa nusidaze purvu ir pilkuma.Bet retkarciais nusvinta saule klevo kasose ir pakvimpa astros...kartais...