gyvenu akimrkomis, kuriose sustoja laikas ir pasaulis, nebeegzzistuoja niekas, isskyrus megavimasi akimirkomis. Keliones, keliones, eliones...ir jausmas, kad kazkas ir vel pasikeite tavo mintyse ir gyvenime. einu tolyn pasitikti dar vienu sveciu, nes ka tik atsisveikinau su naujaisiais- gal jie parasys man laiska, o gal kada pasirodys mano akyse. Dar vieni pasaulyje lauks manes - argi ne puikus gyvenimas?