o to vėjo tiek daug
žandukus glamonėja žvarba
neturiu kepuriuko
plaukus kedena vėsa

ak o kas tame pajūryje
noriu į širdį dūrio
oi kerėjo ir būrė...
o man tik ašaros sūrios

šaltas vėjas ledinis talžo
naktyje viena ant kranto
bėgu einu vieniša
jau be tėvų be namų