Žmonės žiaurūs sutvėrimai...
Liūdna kai vieną po kito skausmingai prarandi savo draugus... [kai prisimenu kaip kalbėdavom, lakstydavom pašėlusiai linksmai arba tiesiog sėsdavom ant dviračio ir keliaudavom toli, toli... skruostu nurieda iš sielos iškritusi kraujo spalvos ašarėlė...] O juk užtektų tik atsiprašyti ir vėl viskas būtų gerai... Tik šįkart aš to žodžio netarsiu... Pavargau maldauti... Pavargau verkti... Pavargau žiūrėti į tuščią rytojų... Pavargau būti viena... Vėl viena...