Užsidengiu akis... Bėgu... Pravirkstu... Nebegaliu... Aš tiesiog nebegaliu... Bėgu tolyn tikėdamasi pasiekti galą, bedugnės kraštą, bėgu... Tačiau kelias mane nuveda tik iki ežero... Suakmenėju. Ežeras suakmenėjęs kaip ir aš, tačiau tas mėnulio spindesys jo ledinėje širdyje... Nejučiom pradedu šypsotis. Gražu. Aš jaučiu, matau, girdžiu... Bet netikiu, nebetikiu tuo ką matau... Tai iliuzija, bandau tuo save įtikinti... Vėl pravirkstu... Mano gyvenime nieko nėra tikro: draugai, mylinčių žmonių žvilgsniai... Viskas iliuzija! Iš tiesų nieko nėra... Nebėra... O gal net ir nebuvo? Ko gero... Keistai liūdna... Akys pavargo nuo ašarų... Tačiau verkiu tikėdama, kad bus geriau, kad palengvės... Bet taip nėra niekas nesikeičia... Tas pats niūrus pasaulis... Tie patys niūrūs žmonės... Tos pačios iliuzijos...