Na, galbūt vistik yra ta meilė. Tokia kai nieko nebutai, kai kažkas virpina širdį ir matai tik žmogų prieš akis, tik jo lūpas. Gaila, ech kaip gaila, kad toks jausmas aplanko taip retai. Taip seniai jo nebuvau įsileidęs į širdį. O gal nereikia? Kas tada sedės ant tilto, pošlens apie nešvankybes, gers alų ir apšnekės priešingą lytį? Nežinau, po velnių nežinau koks gyvenimas man priimtinesnis. Vasarą paaukojau, nežinau ar vertą ir ateinančią aukoti. Gal ją aukosiu gamtai. Gal sau....... NEEEE... o gal jai...... meilei.
Po velnių, netikiu, jog pats taip rašau. Tikiu, jog rytoj norėsiu viską ištrinti. Ech,