Jei galėtu (7)

Šuo miega. Retsykiais jo kūnas krūpčioja ir ir išleidžia keistą garsą t-kei-t-kei. Greičiausiai jis šaukia Keit. Visą žiemą, kai šaltis neatslūgdamas kaustė žemę Keit leido šuniui būti jos namuose. Kai kurių dalykų neįmanoma pamiršti, tai kūno atmintis. Dabar, kai vasara suka į pabaigą ir naktimis darosi vėsu, juo lab kiaurai vėjų perpučiamoj daržinėj, kur jis miega, matyt sapnuoja šilumą ir šviesą besigūždamas nuo nejaukios drėgmė. Nakties tyla sudrumstė žingsnių garsai ir šuo pašoko, įsitempė ir sustingo klausydamas sklindančių šnaresių. Kažkas netoliese vaikšto. Dviprasmis jausmas baimė ir noras sužinoti kas vyksta, truko tik akimirksnį, kol išvirtusių durų angoj šuo išvydo jį, savo šeimininką. ,,Bagi, ei negi nelauki". Šeimininkas pasilenkė ir paglostė tarpausį. Šuo lyžtelėjo riešą, tie patys grubūs randai atsiradę kadaise, kai kapojant malkas nuo koto nuslydo geležtė. Miglotų prisiminimų srautas, jei tik tai įmanoma priskirti senstančiam šuniui, bet nuojauta, kad kas nors turi atsitikti, tikrai jau kuris laikas sklandė ore