Savo sapnuose, aš rėkiu ir išrėkiu sielvartą, reikalaudama atsakymų iš žmonių be veidų,
kurie nieko neturi... ir mintyse girdžiu paniekinantį nuodėmingųjų juoką.. taip jie išjuokia
mano silpnumą. Bet kai dienos šviesa vėl pasirodo, aš išlieku tyli, žinau visus atsakymus
į klausimus... žinau viską, ko man reikia, ir silpnumas tampa mano jėga ir tvirtumu.

Savo sapnuose, aš apsikabinu šaltą, kviečiančią tamsą.. Aš ją laikau arti, ir prarandu save.
Užsimiršimas mane suvilioja, mane glamonėja, įpainioja į pinkles, ir aš jau nieko nebejaučiu.
Bet kai dienos šviesa pasirodo, aš iškenčiu savo skausmą. Ir tai yra ir bausmė ir atpildas,
nes padaro mane tuo, kas esu.