*

Rojus, šunys, griaustinis ir Rimbaud.

Aš nesu linkusi nusitęsti iki begalybės,
Tęsinys bus be manęs. Tu tęsi, nors nebus
prasmės, pasmaugsi visus šunis, ir tik tie
pasmaugtieji rojuj bus šventieji, ant ausų
lengvabūdiškai kabės aureolės. Aš čia būsiu,
tik tam, kad ganyčiau šunis, kai atvyksiu prie
vartų, sargas įsiūlis raktą. ,,Nuo nesamų durų”,
tarstels. Kartais, kai viskas vyksta greit ir yra
teisinga, žydi dievo sodinti žolynai, ir pats
vasaros vidurys, durys nukabintos nuo vyrių
voliojasi lysvėj, laikas nusitęsia iki absurdo,
kai pagaunu save manant, esą va taip, kaip
dabar, kai raktas įsispaudęs delne, taip ir bus,
tik tų šunų vis viena gaila. Vienas prisėlina,
beausis, kaip jis švelniai seilėjasi, lyžteli
delną ir praryja raktą, kaip tik tada, kai rojaus
darbininkai išsijuosę neša duris ir pakabina
ant vyrių, paslėpdami išsižiojusią juodą angą,
ir su nevaldoma jėga užtrenkia, kad net matau,
kaip suvirpa oras, o visada maniau, kad tai tik
griaustinis šaukiantis lietų. Matai, beausi,
tai toks tas garsas sklindantis iš begalybės.