Pasitaiko tuščiavidurių dienų, kai norisi prasmegti.

Ilsėkis, kol duodu ramybę.

Skyniau slyvas nuo pačios viršūnės. Pagalvojau, kad būtų patogu turėti plačias rankoves ir slyvas leisti tiesiai į jas, nereikėtų laikyti kibiro.

Vakar pribaigė tinginys. Nuėjau miegoti be jokios įžangos, kaip cepelinas į puodą - bum ir gatava. Ryte vos galėjau išsilankstyti.

Veidas nuo minčių ribuliuja kaip vandens paviršius.

Kažin, ar sapnuojančio žmogaus veidas keičiasi, kai po juo vyksta dideli dalykai? Juk atrodo, kad prisapnuoju pritrenkiančių pojūčių, o ryte veidrodis pakiša kažkokį susiplojusį pavidalą susivėlusiais plaukais, kuris atgyja tik nusiprausęs.

Nesu mačiusi didelių kalnų, džiaugiuosi lietuviškais bliūdo - kubilo iškilumais.