Mielas dienorašti,

negaliu atsistebėti žmogaus prigimties dualumu. Šiandien, pvz, į autobusą įsiridena boba-tankas, seržantiškai amteli ant dailios mokinukės, sėdinčios šalia manęs, ir pergalingai padeda pusę užpakalio ant sėdynės (kitai pusei neužteko vietos - aš provokacijai nepasidaviau). Žvilgteliu į ją -- atrodo lyg senas riebus mopsas, nežinia kodėl nusipudravęs, užsidėjęa raudonai dažytą garbanotą peruką, išsipešęs antakius, o vietoj jų angliuku nusipaišęs du puslankius, ir siaurą brūkšnelį, kuris paprastai pas žmones atitinka lūpas, nusibrėžęs ryškiai ciklamenine spalva. Pastebėjęs mano žvilgsnį, mopsas koketiškai...ne, gašliai man išsiviepia - kas antras auksinis dantis blyksteli ryto saulėje.
O aš sėdžiu ir galvoju - apsispęstum, moterie, kuo nori būti, ar kokio bieso? Jei jau tinkuojies fasadą pusmetriniu sluoksniu, mirkčioji vyrukams viešajam transporte ir kt. būdais nori nusimesti 40 metų, tai būk ištikima įvaizdžiui iki galo ir nevarinėk ilgakojų mokinukių iš sėdimų vietų!
Pražudys ambivalentiškumas žmoniją vieną kartą, oi pražudys.