tik pasilabinu-
vaikais , tikėjimu ir žodžiais,
čia ne daug vandens -
tik plazdančios žuvėdros krinta,
apkabinu medžius po liepžiedžių ir sparvų spiečiu -
nelaukęs grįšiu pilnas kraujo kūnu,

bet man dangus neklysti liepęs
nusigręžė ir neatsakė -
viltis - vienintelė plaštakė
pripurtė obuolių per audrą,

ir pasisavinu-
tave, burtažodžius ir audrą
prilipo baltosios paklodžių drobės,
o vakar nebuvau kažkur - naivuolis -
o šiandien nejučia pro stogą vėjai...