Atsikeliu ir išsikrapštau iš savo migio. Einu prie upės apsiprausti. Bus graži diena. Nematyti nė vieno debesėlio. Ant vandens paviršiaus praplaukia vandens paukščio siluetas. Vanduo skaidrus kaip niekada.

Susipakuoju daiktus trumpam išnykti miške. Einu tik man vienam žinomais keliais.

Miško viduryje randasi proskyna. Samanų paklotė dengia ją visą. Kur ne kur išlindęs grybas, kur ne kur pasigirsta trumpas lapų šnaresys - koks tai miško gyvūnėlis ieškosi ėdesio. Centre auga senas kaip ir pats miškas ąžuolas. Šakos, iškilę aukščiau kitų medžių viršūnių, laiko dangaus skliautą.
Prisėdu ne per toliausiai. Yra sukrautas akmeninis ratas, kurio viduje deginu aukas. Tai man gerai pažįstamos gėlės ir žolės. Paskęstu meditacijoje....