Jis pasisveikino su manimi iš tolo. Pagautas kokio idiotiško impulso, aš linktelėjau jam galva. Iš tolo jis man pasirodė antipatiškas, - turiu galvoje tai, kad ėjo sulinkęs ir juokingai šlubavo.
Aš jo paklausiau:
- Labas rytas, jūs profesorius iš Vokietijos?
Mano klausimas, matyt, jam buvo ištartas juokingai, taip, kad jis lyg sudrebėjo ilgą laiką ištūnojęs kokiame krevetės kūne, dabar išsitiesė, man linktelėjo ir padavė ranką. Aš išvydau kietas, bei baltas jo marškinių rankoves, su ant viršaus nuleistu lietpalčiu. Šalia dailiai nuvalytų batų kabojo odidinis lagaminas. Aš pasijutau ištrauktas lyg iš ano pasaulio pakraščio, iš tolimųjų džiunglių. Buvau susivėlusiais plaukais, nutrintais džinsais ir labai mažu vilnoniu megztiniu, kuris per laiką jau buvo sunkiai įskaitomais raštais.
- Iš Hamburgo? O siaube, ne iš Liubeko! - susimečiau save tariant. - Aš ten buvau, bet gyventi negalėčiau. Aš gyvenu dideliame Londone.
Mostelėjau ranka kviesdadamas jį į savo mašiną, jis ėjo kalbėdamas:
- Mano vardas Frankas Santiago. Aš esu prancūzas.
- Ar Liubeke gyvenate ilgai?
- Kur? Ne. Tik dešimt metų. Ar tai ilgai?
- Taip. Aš tiek negalėčiau svetimoje šalyje. Mano tėvas buvo emigrantas. Jis gimė Lietuvoje, bet vėliau išvažiavo į Ameriką, kur aš gimiau. Tada jis atsivežė mane čia. Man buvo penkeri. Motina pasiliko viena, nes turėjo gerą darbą, galvojo, kad jai ten geriau ir dėl klimato.
- Tėvas grįžo į Ameriką? - jis manęs klausia.
- Ne. Jis mirė nuo vėžio, kada man buvo dvidešimt. Gal būtų grįžęs.
Mes pasiekėme viešbutį, Frankas dingo jo viduje, mačiau jį stovint už stiklinių durų ir besiginčijant su mergina registratūroje. Apžiūrinėdamas jį dar kartą aš kiek nusiraminau, jis buvo gerai apsirengęs, bet elgėsi gana įprastai, ir daugiau vaidino, norėdamas išsiskirti balso intonacija. Staiga aš išvydau jį tarpduryje. Prancūzas atrodė visiškas beprotis, jo įvaizdis perokai pašlijo mano akyse. Jis įšoko atgal į mašiną, tada garsiai man sušuko:
- Važiuok! Supranti? Važiuok!
Mūsų akys susitiko, aš buvau tikras, kad ginčą su mergina jis pralaimėjo. Jo riebi veido oda blizgėjo. „Tai jūs nepasiliekate? „ - paklausiau. „Kitas viešbutis, jis čia?  - „Kiek žinau, toliau“, - „Negali būti... „
Palikau savo automobilį kelkraštyje netoli pigaus viešbučio, mes užėjome į vidų, pamačiau laiptus į antrą aukštą, kabančius virš jų paveikslus, tada ryškų šviesos ruožą iš viršaus. Mes užlipome ir aš atrakinau jo kambarį, visą tą laiką laikiau vos ant kojų pastovintį prancūzo kūną, kurį paguldžiau ant lovos, jausdamas baisų alkoholio tvaiką. Paskui kilstelėjau jo galvą ir pakišau pagalvę. Raktus palikau prie lovos, ant nedidelio naktinės lempos staliuko. Prieš išeidamas iš viešbučio aš dar kartą gerai apsižvalgiau, grindys bei laiptai buvo nutiesti rausvu kilimu, žemos lubos ir mažai šviesos, seni veidrodžiai šalia pagrindinių durų, kur buvo stalas, kėdė, atverstas žurnalas su plonu tušinuku. Aš į kišenę įsimečiau pora mėtinių saldainių, kurių indas buvo atviras visiems lankytojams.
Kai užmigau, sapnavau kaip Frankas pagavęs ekstazę valgo žarijas, ar ištisus kaktusus, nuo kurių vis labiau ir labiau apgirsta, dieviškoje palaimoje sėdintis priešais mane. Atsibudau ir atsiminiau, kad aludėje, kurioje mes leidome laiką, kūrenosi židinys, kad mes sėdėjo netoli jo, bet tada vėl nugrizdau į sapną.