košmaras, o ne gyvenimas.

belieka tikėtis, kad po kelių savaičių aš dar turėsiu namus, į kuriuos galėsiu sugrįžti

ir į normalius namus, o ne tokius, kuriuose šaldytuvas iššluotas, o mama pagaliau pinigų turės daugiau nei aš, tad man daugiau nebereikės nupirkti jai bent arbatos ir tualetinio popieriaus, kad egzistencija būtų mažiau apgailėtina

bet išeities, matyt, jau daugiau nebėra ?