Ieva ir aš kelias amkimirkas tyliai žiūrėjome vienas į kitą. Ji šypsojosi, bet iš dalies todėl, kad nežinojo ką sakyti. Aš pajutau pasibjaurėjimo virpulį ir visišką savo sumišimą, nuo to man pasidarė bloga. Žinojau, kad esu asmuo, kuris nesu jos mintyse, kad tai yra priešinga mano norams, ir man atrodė, kad dabar ji gali į mane žiūrėti lyg į netobulą statulą, kuri jai kėlė nieko daugiau nei gailestį.
- Kodėl tu nenori manęs paleisti? - tarė man Ieva.
- Aš bijau, - atsiliepiau.
- Bijai, ko?
Aš pirmą kartą suvokiau, kad atsakiau jai tai, apie ką nebuvau niekada anksčiau pagalvojęs.