Sakykim,  jei pavasaris jau buvo nutikęs, tuomet jau greit teks išsišluoti lapus iš savo kiemo. Tiesą sakant, visai to nenoriu, tik šiek tiek baugu, kai šoktelėjęs iš miego paprašai:
- Įjunk šviesą.
- Čia nėra šviesos.
- Tai, kad prieš užmiegant ji buvo įjungta.
- Jos niekada čia nebuvo, nieks nebuvo uždegęs šviesos, visa tai dėjosi tik tavo galvoje.


Apskritai, tiek sąšlavų visų galvose niekad nebūna, tik prieš nutinkant pavasariui. Galėtų pasinaudoti judaizmo papročiais ir išsivalyti ne tik duonos trupinius, bet ir išsiplauti galvas. Įsivaizduokit, ne, geriau supraskit. Dauguma sutiktųjų svaičioja apie vienatvę. Su tomis vienatvės pozomis jie masturbuojasi visur - internete, institute, indonezijoje. Dar raito kažkokius hieroglifus ir vadina tai - sanskrito kalba, o kai imi ir pasakai, kad kažkur aname gyvenime tu ją mokeisi, pradeda įkyriai šypsotis, ima už rankų, lenda tau į dūšią, lyg ten būtų viešbutukas paruoštas priimti visus vienatvės kankinius. Toli gražu, mano vienatvės niekam nereikia, reikia tik valandėlę pasėdėti toje kišenėlėje, o tada eiti į teatrą, gerti pinacoladas ir visaip kaip kitaip smagiai skėsti savo vakarus. Tiesą sakant, aš to nematau, kaip ir pradedu pamiršti ką žmones vadina vienatve. Vienatvė ne liga. Vienišumas štai čia galbūt jau ir patalogija šiokia tokia.
Geriau susirasiu savo arklius, mažąjį Do ( tai naujo augintinio vardas) ir eisiu į cirką. ( Juk taip žmonės vadina seimą?)