kai mano venomis tekės ne upės
o žiotys nesu[p]ras krantų
aš liksiu jums be[k]raštis mukas
kurs mūkia vakaru nykiu

kai šviesą tarp delnų paslėpsiu-
šešėlį me[l]siu už save
atgult į upės dugną lėkštą
išt[r]ykšti  ryto verdene

kai akmeniu nukrisiu upėn
giliai gulėsiu ne krante
pamiršęs  skardesį šioj pusėj
skaudėsiu vandeniu ar ne?