<...> bet argi to negana, kad paskutinis tavo atodūsis susimaišys su skaidriu oru ir nuplasnos it drugelis su vėju, kad tavo kūnas lyg medžio  šaknys įaugs į žemę, o siela tarsi pavargusi upė grįš atgal į Kosminį Okeaną. Argi to negana?    (Jurga Ivanauskaitė, "Sapnų nublokšti")