Kas poezija man? Kas minties ir mirties vienuma?
Nebūta praeitis, paskutinė vilties metastazė?
Ten giliausia gelmė ir sekliausia tenai sekluma...
Žemės, oro, ugnies ir vandens vienalytė ekstazė.
Pažiūrėkit giliau: ten pro medžių lapus pamačiau
baltą kerintį sodą, paukščius nuostabius, vienaragį...
Jei pakaktų drąsos ir šiek tiek nusileistum arčiau,
pamatytum mergelę - ją šypsančią mirštantys regi.
Ji tarp rožių žiedų tyliai vaikšto liūdna, išdidi,
vienaragis ją seka kinkuodamas galvą nuleistą,
seka vėjas lengvutis, lakštingalos trelė graudi...
... Ji atleido seniai. Dar negimus mums buvo atleista.

Aidas Marčėnas (iš "Aš sėdėjau prie knygos")