Esu apsėstas minčių agonijos. Kas dieną, kas minutę, man regis, nubraukiu po trupinėlį man duoto laiko, riedu į kiaurą skylę kažkur visų kitų pašonėje, paniręs pojūčiuose, narstau prisiminimus labai aiškiai regėdamas savo kalno papėdę, tą neišvengiamą dieną, kuri artėja ir nėra žaibiškai staigi – ima ardyti labai atsargiai. Kad nepajusčiau ęsąs nustojęs normaliai funkcijonuoti, kad ramiai prieičiau mirtį. Man skirto laiko mirtį. Kai tai įvyks, aš kažkur sustosiu, giliai savo viduje pajusiu atplaidavimą, tarytum labai pažįstamą, - staiga akimirksniu suvokiant, kad tai yra atėjęs paskutinis mano gyvas pojūtis. Ta mintis užmuš, ji bus baisi mirties agonija, visiškai mane sužeis, padarys mane metaboliška negyva išmetama atlieka - organai ir ląsteles nustos man ilgiau tarnavę.