Tu nuėjai per toli, pavertei mane šiukšle svetimų žmonių akivaizdoje. Tau dabar gera su jais, o man maišosi pragaras su pragaru, aš tapau net ne žole,o akmeniu,aš neturiu aš, nes aš buvau tu. Tu niekada manęs nesuprasi ir nepagailėsi, niekada nesuvoksi išskrodus gyvą,visada galvosi,kad padarei gerą darbą -sutvarkei lavoną.
Aš gailiuosi,kad gyvenau.Nevertėjo, bet juos visada mylėjau labai ir neturiu teisės skaudinti,sakydama,- nereikėjo.
Aš negaliu negalėti,bet galiu kažką sugalvoti,kad niekas nesuprastų,jog negaliu.