Pagaliau baigiu kepti. Sėdžiu prie stalo, kramsnoju juodą ryžių duoną, atrodo skanesnė nė iš pirmo žvilgsnio. Skrandis apdoroja praėjusios nakties įvykius, jie stringa gerklėje tarsi popierius. Galimas daiktas, kad aš išgyvenu dvidešimt keturis kadrus per parą, o vienas „25“ yra man yra visiškai nesuvokiamas - gyvena pasąmonėje, giliau už visų tų vykstančių aplinkui pasaulinių įvykių, kada neaiškiai klaidžioju trūkinėjančiuose informacijos srautuose, bet negaliu jų tarpusavyje susieti, todėl labai sinchroniškai juos atmetu tarsi kokį augantį savyje virusą. Mano smegenys tesugeba apdoroti tai, ką pažįstu ir išgyvenu aš pats, -  iš to galiu spręsti apie būsimą ateityje absoliučią vienatvę, kurioje įvyks tai, ko niekas negalės iki galo suprasti, ir už tai man nieko neįvyks. Lėtai atsistoju nuo stalo, akimis palydžiu nusitęsusį garsą paskui žoliapjovę, paskui pagarsinu radijo imtuvą. Nieko daugiau.