Aš supjaustau sparnais tavo mėlyną dangų
Tavo laiką lyg žvėrį perveriu durklu
Aš ne ta, kurios nuolat linkčioja galva
Aš ne ta, kurios sėdi ‘koja ant kojos’
Mano nugaros linkyje miegančios bitės
Gelia ir krenta kaip vyšnių žiedai
Kai brendi į mane ir krantų nesimato
Aš banga iki kelių užtvindžiusi miestą