po ledu
mūsų meilė
guli užšąlus

nebemoku
jos attirpdyt

prašau
pasodinkit mane
į šią duobę
užkaskit ir neleiskit
išlįst

aš išdygsiu iš jos
stipriu stiebiu

ir kai šals
nusimesiu lapus

nieks ant jų nerašys
ir nereikia
kam teplioti
vis vieną supus

o ledams ėmus
plaukt srauniom upėm
tu ateisi
rakinsi duris

ten nebus nei manęs
nei to laiko
kai buvom viens kito
dievu.