ir vėl sirguliuoju. pradedu galvot, jog taip turi būti, man taip reikia. pavz., kai esu sveika, lekiu, taškausi į visas puses, gyvenu tik išorėj, noriu tik daryt, o štai, kai susergu, įsiklausau į save, pasaulį, esu perdėtai jautri, verkšlenu dėl bet kokio nieko, viskas mane jaudina, visų prašau atleidimo, išgyvenu mirties artumą ir t.t. kai sergu, esu žymiai labiau susitelkusi, žinoma, rezignuojanti nuotaika, absoliučiai, žodžiu, dugnas... :) bet vis tiek. einu.