Rytais prie laiko upės
Elektriniai vyturiai skrieja tolyn nuo Ignalinos. Sparnuose žaidžia elektronai, kimba į debesis ir suka lizdus.
Apniukę rytai ateina nebūtinai tuomet, kai Saulės lizdai ištuštėja. Jie visada pilni. Darganos, tai tas kampas Pasaulio, kuris, tarsi Didysis sprogimas, atveria akis ir susmunka vidun pro blakstienų kanalėlius.
Ar kada sėdėjote sunėrę rankas prie laiko upės? Kur tai? Tai yra ten, kur minkščiausia pagalvė, kiečiausia žemė ir aplink nė šuo nesucyptų ( jei jūsų katei morčius, yra tablečių, nuo kurių arba morčiaus arba katės neliks). Tai ne dargana, tai jausmas, kaip niaukiasi siela, o akyse ima lakioti maži padriki karoliukai. Kvėpavimas susilieja su visatos išcentrinėm jėgom ir nuo šiaurės visad sukasi į kairę, kartu su vėjais, nešančiais ciklonus, anticiklonus ir nieko panašaus į Jūsų sėdėjimą ramybės apsupty.
Kiek turite laiko būti vėju, kiek laiko Jums reikia, kad įkvėptumėte upės? Nuo žvynų fosforo, jei pasisektų, taptumėte mistiniu undinu, o jei gimėte su marškinėliais ir taisyklingai išreikštais muskuliniais dariniais, gal net Neptūnas pasirodytų esąs Jūsų inkarnacija.
Tačiau, jei vis dar sėdite ant pagalvės, kurią naktį dėsite po galva, pamirškite visas laiko upes ir keliaukite gyventi kuo toliau nuo dykumų ir retų oazių. Darganos, upės ir Jūs - tik vanduo. Jei Amelijiškai mėtote akmenukus į upės tėkmes, ji susidrumsčia, bet tekėdama laiko vektoriais ir vėl nugramzdina tai, kas sujudino nusėdusius dumblius - užmirštą gyvybę.
Mano blakstienomis sunkiasi be galo skaidri dargana. Soti, kristalizuota, laiminga, kai nuo stiprios koncentracijos tiesiog slysta link svogūnėlio, nepasinerdama į sūrų akių vandenyną. Dargana - Dar ir Gana. Dar šiek tiek ir jau tikrai gana...
Dargana ir drėgmė. Niekada nesutiksite jų pakeliui į savo dykumas. Ir net oazėje nesutiksite anei vienos jos.
Tad prisėskim prie Eriksono spingsulių ir suskaičiuokime, kiek trunka upės laikas keliaujant su į ją besiskverbiančia dargana ir kiek trunka upės susiliejimas į sielos dykumą...
Mano Neptūnas - tik baili žuvis, niekada nepaliksianti savo saugaus oazės šulinio.
Kol Tu miegojai
Kažkur toli balkonuose nėra žmonių. Ten negimsta prisiminimai ir kupini pūkų kačių skrandukai nedainuoja pavasarinių "kur Tu?"... Susirangau savajame Smetoniniame balkone, kuris, meldžiu, šiukštu nenukristų ant trečiojo, antrojo ir galiausiai pirmojo aukšto kaimynystės ar trumpai kirptų vietinių raudonos audi. Įžiebiu "kenkia aplinkiniams" kūgelį ir puškuoja garvežiukas per visus VAKAR ir  vieną  sumišusį RYTOJ.
Barry Manilow" Mandy" užgula ausis verksmingais šnarėjimais ir išplaukiu į tuos retus vakarus ir mūsų rytus. Nejaučiu apmaudo nei dėl vienos minutės, sekundės ar net tūkstantosios sekundės dalies. Kiekvieną užsimerkimą suskaičiuočiau, kiekvieną žvilgsnį, kad ir akių kampučiu žiūrėtą prisiminčiau. Ir prisimenu... Kiekvieną iš tolo įsimintą lūpų kampelį, pixelį, liniją; smakro duobutę, skruostų juokus, tik garbanų nesuskaičiuojamai galybei prisiminti vis trūksta įkvėpimų.
Norisi kartoti, kartotis iki begalybės, kaip skaičių, kurio nėra ir nebus, kartoti iki paskutinius skausmo ir pagiežos trupinius išles balandžių gelsvi snapeliai, kad aš esu laisva, nejaučiu Tau jokios pykčio, nekeliu reikalavimų, nejaučiu nepasitenkinimo ir tos svajonės, kurios taip ir liko tik graudulingos paskutiniosios mergaitės vaikystės meilės iliuzijos, kuri tik ir teturėjo save išpildančią pranašystę neišsipildyti, tėra smėlio dėžėje vėjo išnešiotos smilčių pilys.
Jei jau visai nuoširdžiai, tai nėra tos pagiežos Tau. Viduje tyvuliuoja pavasarinis ežeras naivumo. Jei minutę padalytumėte pusiau, tai pusę jos, aš nirštu, it pabėgęs iš zoosodo liūtas, kad Tavęs negaliu imti ir turėti, kaip porceliano lėlės ant ąžuolinių lentynėlių, kambary su debesimis sienose, kitą pusę žiūriu į lentynų vienatvę, lovos ilgesį, balkono rėmuose įsispraudusius takelius nuo Tavo plaukų.
Tik Tu ir esi tik.... brangiausiais japoniškas rankų darbo porcelianas.
Paleidžiu Tave. Tik gal gali ir Tu man leisti skristi?
Pavasario noriu Pietuose. Ten, kur niekada nebūtų girdėję kaip garsiai krinta mano ašarų kristalėliai. Kur man nebūtų baisu pamatyti Tave tiesiog netyčia, nes būčiau tikra, kad to tiesiog būti negali.
Kol Tu miegojai, supratau, kad esu gulbė, kuri skrieja paskui keturis apokalipsės raitelius. Plunksnos krenta į nevaisingą žemę, o įšalas lėtai traukiasi į Šiaurę. Myliu tuos pragaro ratus, kurių stipinais laikas pynėsi kartu su visais nedrąsiais "Kur Tu?".