Nubertos dienos vėjo rauplėmis juoduoja,
o naktys - žvilgumu žvaigždėtu.
Negailu nieko, tik truputį skauda -
širdis į krešulių upes įstrigo.

Ir dyla pilnatys ant lauko riekių,
korėti plaučiai iš miglos ištrūkę atsikvepia,
tik akys stebinčios nušvinta -
pasvyrame po baltu trešnių luotu.

Kai tiek vilionių, tiek draugų išplyšta,
tiek rankų nebetenka pirštų.
Lietus, kai srūvi tau į luoto širdį -
išplauktumei pro stiklo ledą tirpų.