dar kartais galvoju apie veidus.
juk juose viskas parašyta, viskas užfiksuota.kiekvienoj raukšlelej atsispindi akimirkos - taip veidas tampa viena amžina akimirka.
jis išduoda, maskuoja, paslepia,parodo.
jei tik pasistengtumėm pamatyti viską kiek kitu kapu, iš kitos pusės, iš kito kranto - veidas atsiskleistų.
net gi mano pačios veidas.
aš žinau koks jis, nes skaitau ženklus, nesipriešinu akimirkų antspaudams.
dar yra vienodų veidų.jie mane gasdina, nes juose nieko nėra.
rodos viskas kaip ir pas visus - visos žymės visi įspaudai,bet jie nekalba, ne todėl kad tylėti yra sunkiau nei kalbėti (beje tylintys veidai daugiausia ir turi ką pasakyti),bet dėl to kad paprasčiausiai neturi ką pasakyti.jie tušti.ir tai ne kaukės, tai tikrieji veidai.hmm, yra ir tokių.
kiekvieną dieną pasitinku veidus.
štai ir dabar eisiu.
gero vakaro.