Jei gali nepaliki manęs nešti vėjams,
nes tikrai  taip bijočiau bijočiau tamsos
išbarstyta žvaigždė naktimi pasiklojusi
vėl skeveldroj nukritusioj klyktų pelėdom.

Aš pabūčiau šešėliu nusvirusiom rankom
ak tas vėjas tas vėjas pakiltų pakluonėm
ir taršydamas pienei pažilusią galvą---
-----------------------------------------------
ir mintį pamiršus ligotai girždėtų svirtis

Kartais noriu pakelti akis į rytojų, ramybę
Į išblyškusį veidą, sudužusią veidrodžio šukę.
Lyjant srūvi pro sielius sūrios ląšančios aklės---
---------------------------------------------------

Vakarėja, kai šalia ūbiai girdim pelėdą.