Įsitaisau laiptinėje visai prie pat pašto deželių. Rytas, labai ankstus rytas. Laukiu ateinančio vieno žmogaus, kuris ateina pats, tačiau atneša duoklę kitiems - kartais gerų, kartais  blogų naujienų, o kartais tiesiog daugybę sąskaitų už elektrą ar šiltą vandenį. Kažkada laukdavau jo. Tačiau dabar viskas yra kitaip.
Nusikirpau trumpai kirpčiukus ir prisižadėjau nebesusidėti su neaiškiais tipeliais. Šįkart man reikia vieno itin svarbaus voko su pašto ženkliukais iš vakarų europos, šviečiančiu mėlynu lipduku 'oro paštu'kairėje pusėje.
-nieko?
-nieko.

Tada tyliai atsidūstu ir šunyčio akim palydžiu dviračiu tolstantį miestelio laiškininką.