Siandien buvo labai grazi ir silta diena. Bet poto viskas eme niauktis. Is pradziu mire Lorca, falangistai ji ir kelis asmenis nusove kazkur prie apleistu alyvmedziu miskelio. Is liudesio nebegalejau pabaigti epilogo...
Reikejo vaziuoti i darba ir bendrauti su zmonemis, o as tiesiog norejau toliau sedet galiniame kieme su nepjauta zole ir klausyt, kaip kaimynas astmatikas snekasi su nutukusiu katinu.
Senis atvaziavo is regbio rungtyniu apgirtes, delto buvo laba zaismingas ir paseles. Delto visi buvo priversti juoktis is jo sposu ir pay a tribute to his amazing personality. Man buvo labai sunku, ir laikas bego, zmones rinkosi, senis prablaivejo ir pasiuto.
Ta pragaro skyle mane siandien totaliai ishsunke, o rytoj i ja vel reiks grizti. Vel matyti bjauru senio veida ir atiduoti jam dali savo taip sunkiai sukauptos energijos. Siandien norejosi viska mesti ir pirmadieni susiinkus knygas skristi namo. Bet as neturiu jegu net tam. Jegu liko tik laukti. Laukti sito dvokiancio vidutinybiu pragaro pabaigos.