kaunensis

paryžietiškos Kauno naktys
kai žaliakalny gęsta auros
ir ledinis alus fontanais, neša meilę gilyn į gatvę
Kauko laiptais artyn prie krašto
prie bohemiškos kasdienybės
kur mylėti tolygu kerštui
o gyventi tolygu mirti
kur vanduo širdyje bespalvis
o lytėjimas lūpomis šaltas
sumaišyki mane su žodžiais
tranzitu į melagį kaltą
transvestitu non stop į krūtį
nemunais į belangės glėbį
grįšiu šiąnakt kai lis rekrūtais
be tabu ir be baimės skėčio
bet abu- niekada, o gaila
Kaunas myli naktis, ne žmones
Aleksote po velnio tiltu
imsiu Dievą dykai į žmonas

Nevanduo