Ilgai gulėjau Egipto dulkėse bežadis ir nenutuokiantis apie metų laikus.
Paskui saulė pagimdė mane, aš kėliaus ir išėjau pasivaikščioti Nilo pakrantėm,
Dainuodamas su dienom ir sapnuodamas su naktim.
O dabar saulė trempia mane tūkstančiu kojų, kad vėl gulčiaus į Egipto dulkes.
Bet žiūrėkit – koks stebuklas ir mįslė!
Ta pati saulė, kuri surinko mane, negali manęs išbarstyti.
Dar tebesu stačias ir tvirtai žingsniuoju Nilo pakrantėm.[ Kahlilis Džibranas]