Jie rinkdavosi kartą per savaitę, šeštadieniais. Mano kambarys antrame aukšte: žiūrėdavau į kaimynų kiemą kaip į teatro sceną iš balkono, su virpuliu laukdama, kol tie žmonės, nežinomo  klubo nariai, išeis pro duris.

Sykį jie pasirodė šviesias Gražiosios epochos rūbais: akimoju pro kiemo asfaltą prasikalė vaiskiai žalia veja, obelys sode sulinko kaip guminės, susipynė šakomis, kalkių baltumas išplito kamienais it užkratas, ir vietoj vaismedžių stojo pavėsinės su staliukais ir kėdėmis.

O tada – vaizdas kaip sentimentaliam atviruke: moterys ir vyrai, susėdę prie stalų, vangiai gurkšnojantys arbatą, vaikai, žaidžiantys gaudynes tarp žiedeliais aplipusių jazminų ir alyvų krūmų.

Savaitę iki kito šeštadienio laisvą minutę įsivaizduodavau save kaip to romaus pasaulio gyventoją. Piešimo sąsiuvinyje nubraižiau ten stovinčių savo šeimos namų  ir miestelio, kokiame gyventume, planus. Vakarais, atsisėdusi ant kilimo, karštligiškai versdavau iliustruotas knygas, lipniais lapeliais žymėdamasi paveiksliukus, kurie atrodydavo kaip ano pasaulio atplaišos.

Į penktadienio popietę galvojimas apie tą mielą pasaulėlį, kuriame modernėjantys fabrikai gamina nėrinių rietimus, kur išvedamos vienu metu ir labai ilgai žydinčios alyvų ir jazminų veislės, įmanomas mobilusis telefonas, bet paimtas balta pirštinaite ir ekranėlyje dailyraščiu pateikiantis žinutes, galvojimas apie tą pasaulėlį man gerokai įsipyko.

Jeigu antradienį nė nemirktelėjusi būčiau sutikus ten persikelti, penktadienį prieš miegą įsivaizdavau: arbatos gėrimo popietė sode; atrodo, eilinė, tik retkarčiais vėjas sujudina plonytį staltiesių audinį – lengvutis, per silpnas, kad pajudintų lapą, negalimas parodyti kaip nuojauta.

„Žiūrėkite, žiūrėkite!“,  – surinka vienas vaikų, sustojęs taip ūmai, kad jį vijęsis vaikiukas trenkiasi nugaron. Sodan įžygiuoja grupelė jaunuolių: jų rūbai murzinų spalvų kaip lopas rudeniškos žemės (regis, tokia mada atspindi požiūrį ir nuotaikas), rankose – transparantai, iš burnų – skanduotės. Vaikai spokso išsižioję. Kažkas bando alpti, kažkas nuseka jaunuoliams iš paskos. Pūstelėjo permainų vėjas, pasaulio, koks jis buvo, žvakė užgeso.

Šeštadienį per klubo susitikimą kaip nuleidus nematomą svertą iš kiemo asfalto iškilo nykūs daugiaaukščiai, staiga ėmė lyti stambiais lašais. Vyriškis, įtraukęs galvą tarp pastatytų palto atlapų, vaikštinėjo gatvėmis (šen bei ten užsuka, šnekasi su žmonėmis, į iš pažiūros tuščią namą tykina išsitraukęs pistoletą). Detektyvinė pantomima. Savaitę fantazavau, kad esu to vyriškio dukterėčia ir padedu aiškintis bylas. Kitą šeštadienį iš  asfalto iššoko vesterno dekoracijos. Iki kito savaitgalio mano galvoje girgždėjo saliūnų durelės, per pertrauką laikrodžio stikliuku pagautas saulės zuikis nusiridendavo mokykline lenta kaip perdžiūvęs augalo kamuolys apleistu miesteliu.

Ir taip toliau. Laikas man ėjo spirale: savaičių ratai su nauju įkvėpimu kiekvieną šeštadienį. Ir kiekvieną penktadienį imdavau justi keistą nepasitenkinimą, panašų į ilgesį: lyg stovėčiau su stikliuku iš vitražinio lango delne; gražus tas stikliukas, bet žinau, kad vitraže daugiau formų ir spalvų, o aš žiūriu vis pro tą patį raudoną kvadratą ar violetinį rombą.