suvokiau kad net su labiausiai didelia išsivysčiuse neapykanta šalčiui negalėčiau pasakyti kad nemėgstu žiemos ypač tomis akimirkomis kai  sėdi ant palangės ir stebi kaip dideli zemfyriniai kąsniai krinta iš dangaus, kaip gera, kad per baltą tirštumą nieko negali matyti...
vargas tik tas, kad aš tuoj turėsiu išeiti į miestą ir vėl nekęsiu žiemos... paradoksalu, bet čia turbūt tas pats kaip mėgti maudytis, bet ne sušlapti, arba saulę, bet ne prakaitą ::::D