Iš J.Ivanauskaitės laiško ..

"Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę.
Laiko kiekybė ir laiko kokybė yra du visiškai skirtingi dalykai. Akimirka gali būti ilgesnė ir puikesnė už šimtmetį

[...]

Šiame gyvenime po gyvenimo man teko iš naujo mokytis vaikščioti beveik suparalyžiuota koja ir kvėpuoti puse plaučių. Kūdikiškai pliką galvą šildau vaikiškomiskepuraitėmis. Chemoterapija tapo savotiška iniciacija - juk plikai nuskutamos tos, kurios įšventinamos į deivės Nut žynių luomą arba tampa budistų vienuolėmis, taigi pradeda naują, aukštesnį būties etapą. Niekur nemačiau tiek gražių moterų, kaip kad palatose,kuriose lašinami nuodų sinonimu tapę vaistai. Glotnus it krištolo rutulys pakaušis paryškina kasdienybės aptrintus veido bruožus ir nutraukia rutinos šydą nuo akių - sielos veidrodžių. Nesuprantu, kodėl kai kurios moterys drovisi tokio atviro, tarsi deimantinis peilis aštraus grožio."

[... ]

Pagaliau (kai pagal visas nunai egzistuojancias grozio teorijas tureciau savo noru pasitraukti i siukslyna) tapau pati
sau grazi. Net pamegau fotografuotis, kaitalioti ivaizdzius, keisti sukuosenas (tai labai lengva, kai neturi plauku) ar kelioms valandoms pasipuosti "haute couture" drabuziais. "

[... ]

  Jurga Ivanauskaitė. "Laiškas žmonijai" 


tada buvo kaip tik viduržiemis, maironio muziejus
oro mažai mažai, sėdėdama čia-pat ant žemės
stebėjau Jurgą - niekad nebuvau mačiusi ,
kad kas skaitytų su tokia aistra .. -
oranžinės garbanos išsikerojo po visą salę -
siekė jos fotografijų ekspoziciją - Tibetą -
kalnų meditacijas, smėlį, Da-lailamą
-mieli fotografai, prašom praeikit iki kėdžių ,
čia tik su muiline sugautos nuotraukos,-  šypsojo Jurga

su kokia aistra ..

arbatos kvapas po tavo pastoge
baltas angelas kalno papedeje.


[... ]

dievaž, dvi sekundės prieš paleidžiant laiką ..